Dainos Bogdanienes straispnis 2008-04-10 lrytas.lt
Šokis su protezais: ar emigracija gali būti laiminga?*ne su viskuo sutinku, bet tiesos yraKodėl, net ir pragyvenę emigracijoje daugelį metų, žmonės nesijaučia laimingi, juos nuolat lydi ilgesys ir jausmas, kad kažkas nėra gerai?
Amerikiečiai atliko tyrimą, atskleidžiantį tris pagrindinius laimės komponentus. Receptas labai paprastas, tačiau, net ir tą receptą mokant, laimė pasiekiama ne visiems.
Tyrime dalyvavo Amerikos ir Pietų Korėjos studentai. Jie, gyvenantys tokiose dviejose skirtingose šalyse, buvo du mėnesius vieni nuo kitų visiškai nepriklausomai tiriami ir turėjo pildyti specialų klausimyną, pajutę momentus, kai jautėsi laimingais. Buvo siekiama nustatyti, kokie faktoriai suteikia laimės.
Ir Amerikoje, ir Pietų Korėjoje buvo gautas visiškai vienodas atsakymas – laimė susideda iš trijų komponentų, kurie nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo to, kokiomis aplinkybėmis toji laimė pajuntama, nei nuo šalies, kultūros, tradicijų, nei nuo ko nors kito.
Šios trys laimės sudedamosios dalys, iš pirmo žvilgsnio, yra labai paprastos – tai: jausmas, kad esi kažkokios visuomeninės struktūros dalis, jausmas, kad kažką sugebi daryti gerai ir jausmas, jog esi laisvas. <...>
Gyvendamas įprastą gyvenimą, kiekvienas žmogus nuo mažumės susikuria aplink save mylinčių žmonių būrelį. Tai tėvai, draugai, kaimynai, vėliau – kolegos ar kiti gyvenime sutikti žmonės, kuriems pajunti simpatiją. Tarp jų ir randami artimiausi, brangiausi. Tai vadinamasis sociumas, nuo kurio didžia dalimi priklauso mūsų psichinė gerovė ir net sveikata.
Būdami kartu su tais žmonėmis neabejotinai patiriame laimę. Net jei atsiduriame situacijose, kur mūsų nesupranta, kur turime prisitaikyti prie mums nemalonių ar net priešiškų žmonių, iškart atsigauname grįžę pas mums artimus žmones, pasikalbėję su draugais. Taigi įprastomis sąlygomis pirmąjį laimės komponentą galime turėti visi.
Antrasis laimės komponentas – darbo džiaugsmas. Nuo vaikystės imame ieškoti, svajoti apie savo širdžiai mielą profesiją. Galvojame apie tai, ką mums patinka daryti, ką darydami jaučiamės geriausiai, užsimirštame ir neskaičiuojame valandų. Šis laimės komponentas pasiekiamas, jei žinome, ko norime, ir to tikslo siekiame.
Na ir trečiasis komponentas – pojūtis laisvai rinktis, galimybė gyventi pagal savo vertybes. Gal tai ir sunkiau įgyvendinamas dalykas, nes juk visų gyvenimas kupinas kompromisų. Dažnai negali būti savimi, nes bijai prarasti darbą, neįtikti viršininkui, būti nubaustas. Kankinamės, kai pilnatvės nejaučiame su nemylimu sutuoktiniu, bet vis tiek bijome ką nors keisti. Vis dėlto žmonės paprastai neišsižada savo svajonių, idealų, ir nepaisant sunkumų, stengiasi išsaugoti laisvę.
Pažvelgus į šiuos laimės komponentus emigracijos sąlygomis, aiškėja, kad emigrantams laimė yra sunkiai pasiekiama, arba pasiekiama tik per ilgą laiką ir įdedant nemažų pastangų. Todėl Lietuvoje kol kas dar tebevyraujanti teorija – išvažiavau į užsienį, reiškia, kad automatiškai esu laimingas, yra neteisinga.
Išvažiavęs į kitą šalį žmogus patenka į socialinę tuštumą. Jis praranda artimus žmones, draugus, turi viską susikurti iš naujo. Dažnai – nemokėdamas užsienio kalbos, bendraudamas su kitais tokiais pat imigrantais laužyta svetima kalba, nesugebėdamas išreikšti savo minčių, nesuvokdamas naujos visuomenės įstatymų, taisyklių, nerašytų kodų. Užsienyje daugeliui nėra kito socialinio gyvenimo, išskyrus darbą ir atsitiktinius santykius. Guodžiamasi gaunamais pinigais ir kelionėmis į Lietuvą.
Imigrantą persekioja jausmas, kad jis niekam neįdomus, nereikalingas, niekam nerūpi, ir kad iš viso nėra skirtumo – yra jis, ar jo nėra. Karštligiškai palaikomas ryšys su tėvyne. Rašomi laiškai, skambinama telefonu gimtinėje likusiems artimiesiems, kurių ilgimasi.
Tačiau pamažu, ypač ilgiau svetur pagyvenus, ryšiai, jei ir nenutrūksta, tai susilpnėja – juk negali artimo, labai brangaus žmogaus dažniau pamatyti, išgirsti. Šiais laikais tai kompensuojama internetu. Žinau, kad penktadienio vakarą daugelis su vyno buteliu įsitaiso prie kompiuterio – skype’o ir web kameros pagalba bendrauja su tokiu pat draugu, gyvenančiu kitoje šalyje. Bet tai yra tokie bendravimo protezai, kurie tikro bendravimo džiaugsmo atstoti negali.
Užsienyje žmogus paprastai patenka iš savo turėto socialinio sluoksnio į daug žemesnį. Turintys aukštąjį išsilavinimą dažnai dirba atsitiktinius, nekvalifikuotus darbus, apsupti kolegų iš kitų pasaulio šalių, su kuriais negali rasti bendros kalbos arba vietinių iš kito, dažnai žemesnio, socialinio ir intelektualinio sluoksnio, nei imigrantas. Karjerą imigrantui padaryti sunku, nes yra arba vyresnis, ir jau per vėlu mokytis kalbos, arba tiesiog neužtenka laiko bei užsispyrimo
Atvykėlis puldinėja prie vietinių gyventojų, siekdamas rasti draugų. <…>
<…> Ieškoma atsitiktinių pažinčių su žmonėmis, kuriems nesi įdomus nei tu, nei jie tau įdomūs, atsitiktinių užsiėmimų, hobių, stojama į draugijas ir organizacijas, nusiviliant ir vėl bandant, žūtbūt stengiantis nepasiduoti ir surasti būdą, kaip jaustis gerai. Kai kurie keliauja, perka brangius daiktus, ima domėtis religija, daug sportuoti.
Žmogui būdinga nepasiduoti, jis bet kokia kaina siekia laimės pojūčio ir kompensuoja jį kokiais nors surogatais, dažnai vistiek nepasiekdamas tikslo.
Kažkodėl peršasi metafora, kad emigranto gyvenimas yra tarsi tam tikras protezas – naujas, gražus pažiūrėti. Su juo gali vaikščioti, bet norint sušokti smagų gyvenimo valsą prireiks kur kas daugiau pastangų.
Pagal tradiciją žmonės suvalgo 12 vynuogių – po vieną kiekvienam laikrodžio dūžiui, kad sėkmė lydėtų visus metus. (daznai jas pasiruosia is anskto, nulupa, isima kauliukus, kad suspetu:)
