- pura vida

Juozapine. the highest point of LT!

- as tu tavim

You have to take risks. We will only understand the miracle of life fully when we allow the unexpected to happen.
Fuente:Paulo Coelho, By the River Piedra I Sat Down and Wept:

mano Agne

http://agnute.blogspot.com/

Poland mayo '07

.....Melynai melynai...

....man kalbejo tanakt lubinai...

Kur dingsta laime...

Dažnai atrodo, kad laimė yra tai, kas jau buvo.
Kartais į darbų tvarkaraštį reiktų įtraukti pareigą truputį pamąstyti. Ne apie tai, ko neturi. Apie tai, ką turi, bet praleidi pro akis, ausis ir lūpas.
Gal pastebėsi, kokią stebuklingą akimirką turėjai. Tik neužfiksavai. Nepasižymėjai. Su laime kaip su aplankytomis svečiomis šalimis. Nera nuotraukos – negali pasigirti. Irodyti.
Kad buvai laiminga.

Kur baigiasi pasaka, prasideda gyvenimas. „Jie gyveno ilgai ir laimingai.” Pabaiga, sakydavo mama, ir aš kaskart stebėdavausi, kodėl niekas niekada nepasakoja, KAIP. Dabar suprantu. Nes nelengva suprasti tą laimę.
Barrico pastebėjo, kad ten, kur gamta nubrėžia ribas, atsiveria reginys. Saulėlydis... Saulėtekis. Leiskis suviliojama paprasto, bet dar neprarasto grožio. Kur gyvenimas nubrėžia ribą ir primiršti, kaip jaustis laimingai.
Laimę nuryja pavydas. Užsižiūrėjome. Į kitus. Kaip šunys į svetimą kaulą.
(Norimas. Gal pasiekiamas?)
Jei galėtum, būtum su visais iš karto, pultum susirinkinėti laimės kaip dėlionės.
O kas, jei pamestum vieną dalelę? Labai nusimintum. Ir vėl – nelaiminga.
PABANDYK PASIJUSTI LAIMINGA TIESIOG SIAIP. Kad ir dėl to, kad šiandien turi kur grįžti.
Kai jausies pavargusi nuo namų, sužaisk benamystę. Vėlų vakarą sėsk į troleibusą ir leiskis vežiojama. Jis suka ratus, o tau nesvarbu, kur išlipti. Nė viena stotelė nėra arčiau namų. Nes namų paprasčiausai nėra. Ir niekas nelaukia. Netgi nešvarūs puodeliai. Likę nuo pusryčių.
Šalta. Susigraudini. Perlipi į kitą troleibusą ir važiuoji iki stotelės – tos, kuri arčiausiai namų.
Spaudi skambutį ir nori apsiverkti iš laimės.
Kaip paprasta pažinti paprastumą.
Jis atidaro duris. Pabučiuoja į plaukus ir nušlepsi kaisti arbatos. Televizija baigia transliuoti paskutines naujienas. Netyčia supranti, kaip tai gražu.
„Niekada nesiliausiu jo mylėjusi.” Beveik kaip pirmą kartą tuo patiki.
Kur dingsta laimė? Gyvena šalia. Ir laukia, kada bus pastebėta. Arba yra iškeičiama į žiūrėjimą. Svetimos laimės kaina – niekada nepajusti savosios.
Tada nori tik išsitiesti ant pievelės ir verkti žiūrėdama į dangų.
„Kokia ji laiminga, – turbūt pagalvotų pro šalį riedantis tolimųjų reisų vairuotojas. – Svajotoja pievoje.”
Oh Yes...
Kažkodel niekada nemąstai apie tai, kad gal ir tau yra ko pavydeti. KITOKIO GYVENIMO – Tavo.
Kad gal ir tu gyveni kaip pasakoj. Kažkas gal mano, kad sėdėti dviese paupy ir tylint sučiulpti maišelį karamelių – pati didžiausia laimė.
Kurios tada nejutai, nes tai nutiko būtent tau.
Kartais verta truputį pamąstyti.

Egle Raceviciute ,,mano mazyte nuodeme". 2004 05

Caminos...

Cuando hayas de elegir
entre varios caminos,
elige siempre el camino
del corazón. Quien elige
el camino del corazónno se equivoca nunca...

Slowinski park May'07

La búsqueda...

Vilnius, Sep'06

El amor es siempre nuevo. No importa que amemos una, dos, diez veces en la vida: siempre estamos ante una situación que no conocemos. El amor puede llevarnos al infierno o al paraíso, pero siempre nos lleva a algún sitio. Si nos negamos moriremos de hambre viendo las ramas del árbol de la vida cargadas, sin coraje para estirar la mano y coger los frutos. Es necesario buscar el amor donde esté, aunque eso signifique horas, días, semanas de decepción y tristeza.Porque en el momento en que salimos en busca del amor, el amor también sale a nuestro encuentro.Y nos salva...
A orillas del rio Piedra me sente y llore, Paulo Coelho

Meile visada nauja. Nesvarbu ar mylime viena, du , ar desimt kartu gyvenime, - kiekvienasyk susiduriame su nezinia. Meile gali mus nukelti i pragara arba i dangu, bet kur nors ji vis tiek nukelia. Jeigu atstumsime ja, mirsime is alkio, zvelgdami i vaisiais apkibusias gyvybes medzio sakas, bet nedrisdami istiesti ranka ir nuraskyti aisiu. Turime priimti meile ten, lkur ja sutiksime, nors tai reikstu ne viena valanda, ne viena diena, ne viena savaite nusivylimo kartelio ir liudesio. Mat ta akimirka, kai pradedame ieskoti meiles, ji pati zengia musu pasitikti. Ir isgelbsti mus.

Prie piedros upes, kur as sedejau verkdama

Kartu ir atskirai

Slowinski National Park. ant auskciausios 40 m kopos jautiesi lyg ant pasaulio krasto

Jos kvietimas buvo priimtas santuriai...
Parodysiu tau pasaulio kraštą, -pasake ji ir jos akys keistai pakeite spalvą... ...jis to nepastebėjo...
Ji, kupina jegu, jaunatviško entuziazmo, nevaržydama savo energetinio srauto, pagriebusi ji už rankoves, tiste tiso ...
Jis, tarsi tevas, žiurejo i ją iš viršaus, mintyse sakydamas: "na na... ir ką gi mes čia pamatysime"...
Jis buvo solidus, daug keliavęs, daug matęs. O čia , tiesiog kreivos pušys nuo vejo šuoru , smelis , toli gražu ne pirmo švarumo...kur ne kur vejo genami plastikiniai gerai praleisto laiko palikimai...
"Ką gi man tokio parodysi..", -mąste jis, jau bepradedąs nerimauti, ar apskritai vertejo belstis toki kelią...
Žiurek, žiurek, -staiga sušuko ji ir smarkiai truktelejusi už rankoves priverte soliduji netiketai atsisesti ant kranto (aukštos kopos krašto)...
Skaičiuok, ar matai, kiek ju, ar matai, kad jie tarp čia ir ten, ar matai, kad jo pusė tik šiapus horizonto,-kaip mažas vaikas džiugavo ji, bandydama jam parodyti visą laivu armadą...
Jis itempe savo vargstanti regejimą, prasivale akinukus ir paklusniai eme skaičiuoti laivus- šešelius...
Ir staiga, netiketai sau pačiam suvoke, paskui, kad isitikintu dar ir pasižiurejo žemyn, taip- jis ...TABALAVO KOJOMIS, TAIP- KAIP MAŽAS VAIKAS, JIS TIESIOG T A B A L A V O KOJOMIS....
Širdis pradejo smarkiai belstis i krutinę, jis pajuto, kokia laime sedeti ant pasaulio krašto, sedeti ne vienam, nes pasaulio kraštas- skirtas dviem, juk turi kažkam šaukte šaukti, kad esi laimingas, pasiekęs tai, ko kiti neižvelgia ir per visą gyvenimą...Jis švelniai ją apkabino ir giliai giliai pažvelge i akis...O ten, ten buvo beribe dangaus žydryne, ten nebuvo krašto...ten buvo pradžia, bet nesimate pabaigos...
Po daugelio metu...stovedamas ties jos kapu...jis murmejo sensteleusiu bosu: "ačiu au už pradžią, ačiuuž horizontą, ačiūuž žydrynę... nepalik manęs ..AŠ IRGI DAR KARTĄ BUIU SU TAVIMI TEN...ANT PASAULIO KRAŠTO“...

,, vienuolis'' 2004m spalio14d. 00:14

Suolelis dviem

Chelmno. Junio'07.

Tu nežinojai,
Kaip gera naktį sėdėti ant
suoliuko
Ir stebėti tekančią Upę?
(Duok atsikąsti ledų.)

Tu nesupratai,
Ką mums šnabždėjo Miškas
Kai kvatodami lėkėm taku?
(Nebučiuok į ausį... Kutena)

Tu neišgirdai,
Ko palinkėjo ta balta Katė
Tupėjusi šalia šlapio suoliuko?
(Padėk galvą man ant kelių)

Tu nežinai,
Ką mums pažadėjo Žvaigždė,
Kai mes apsikabinę
verkėm iš laimės?
(Pasakyk, kad myli)
Tuomet tu nežinai nieko.
(bet aš galėčiau tave išmokyti.)

Ruta Burbaite