Slowinski National Park. ant auskciausios 40 m kopos jautiesi lyg ant pasaulio krasto
Jos kvietimas buvo priimtas santuriai...
Parodysiu tau pasaulio kraštą, -pasake ji ir jos akys keistai pakeite spalvą... ...jis to nepastebėjo...
Ji, kupina jegu, jaunatviško entuziazmo, nevaržydama savo energetinio srauto, pagriebusi ji už rankoves, tiste tiso ...
Jis, tarsi tevas, žiurejo i ją iš viršaus, mintyse sakydamas: "na na... ir ką gi mes čia pamatysime"...
Jis buvo solidus, daug keliavęs, daug matęs. O čia , tiesiog kreivos pušys nuo vejo šuoru , smelis , toli gražu ne pirmo švarumo...kur ne kur vejo genami plastikiniai gerai praleisto laiko palikimai...
"Ką gi man tokio parodysi..", -mąste jis, jau bepradedąs nerimauti, ar apskritai vertejo belstis toki kelią...
Žiurek, žiurek, -staiga sušuko ji ir smarkiai truktelejusi už rankoves priverte soliduji netiketai atsisesti ant kranto (aukštos kopos krašto)...
Skaičiuok, ar matai, kiek ju, ar matai, kad jie tarp čia ir ten, ar matai, kad jo pusė tik šiapus horizonto,-kaip mažas vaikas džiugavo ji, bandydama jam parodyti visą laivu armadą...
Jis itempe savo vargstanti regejimą, prasivale akinukus ir paklusniai eme skaičiuoti laivus- šešelius...
Ir staiga, netiketai sau pačiam suvoke, paskui, kad isitikintu dar ir pasižiurejo žemyn, taip- jis ...TABALAVO KOJOMIS, TAIP- KAIP MAŽAS VAIKAS, JIS TIESIOG T A B A L A V O KOJOMIS....
Širdis pradejo smarkiai belstis i krutinę, jis pajuto, kokia laime sedeti ant pasaulio krašto, sedeti ne vienam, nes pasaulio kraštas- skirtas dviem, juk turi kažkam šaukte šaukti, kad esi laimingas, pasiekęs tai, ko kiti neižvelgia ir per visą gyvenimą...Jis švelniai ją apkabino ir giliai giliai pažvelge i akis...O ten, ten buvo beribe dangaus žydryne, ten nebuvo krašto...ten buvo pradžia, bet nesimate pabaigos...
Po daugelio metu...stovedamas ties jos kapu...jis murmejo sensteleusiu bosu: "ačiu au už pradžią, ačiuuž horizontą, ačiūuž žydrynę... nepalik manęs ..AŠ IRGI DAR KARTĄ BUIU SU TAVIMI TEN...ANT PASAULIO KRAŠTO“...
,, vienuolis'' 2004m spalio14d. 00:14
Jos kvietimas buvo priimtas santuriai...
Parodysiu tau pasaulio kraštą, -pasake ji ir jos akys keistai pakeite spalvą... ...jis to nepastebėjo...
Ji, kupina jegu, jaunatviško entuziazmo, nevaržydama savo energetinio srauto, pagriebusi ji už rankoves, tiste tiso ...
Jis, tarsi tevas, žiurejo i ją iš viršaus, mintyse sakydamas: "na na... ir ką gi mes čia pamatysime"...
Jis buvo solidus, daug keliavęs, daug matęs. O čia , tiesiog kreivos pušys nuo vejo šuoru , smelis , toli gražu ne pirmo švarumo...kur ne kur vejo genami plastikiniai gerai praleisto laiko palikimai...
"Ką gi man tokio parodysi..", -mąste jis, jau bepradedąs nerimauti, ar apskritai vertejo belstis toki kelią...
Žiurek, žiurek, -staiga sušuko ji ir smarkiai truktelejusi už rankoves priverte soliduji netiketai atsisesti ant kranto (aukštos kopos krašto)...
Skaičiuok, ar matai, kiek ju, ar matai, kad jie tarp čia ir ten, ar matai, kad jo pusė tik šiapus horizonto,-kaip mažas vaikas džiugavo ji, bandydama jam parodyti visą laivu armadą...
Jis itempe savo vargstanti regejimą, prasivale akinukus ir paklusniai eme skaičiuoti laivus- šešelius...
Ir staiga, netiketai sau pačiam suvoke, paskui, kad isitikintu dar ir pasižiurejo žemyn, taip- jis ...TABALAVO KOJOMIS, TAIP- KAIP MAŽAS VAIKAS, JIS TIESIOG T A B A L A V O KOJOMIS....
Širdis pradejo smarkiai belstis i krutinę, jis pajuto, kokia laime sedeti ant pasaulio krašto, sedeti ne vienam, nes pasaulio kraštas- skirtas dviem, juk turi kažkam šaukte šaukti, kad esi laimingas, pasiekęs tai, ko kiti neižvelgia ir per visą gyvenimą...Jis švelniai ją apkabino ir giliai giliai pažvelge i akis...O ten, ten buvo beribe dangaus žydryne, ten nebuvo krašto...ten buvo pradžia, bet nesimate pabaigos...
Po daugelio metu...stovedamas ties jos kapu...jis murmejo sensteleusiu bosu: "ačiu au už pradžią, ačiuuž horizontą, ačiūuž žydrynę... nepalik manęs ..AŠ IRGI DAR KARTĄ BUIU SU TAVIMI TEN...ANT PASAULIO KRAŠTO“...
,, vienuolis'' 2004m spalio14d. 00:14
1 comment:
grazu...
Post a Comment