Kur dingsta laime...

Dažnai atrodo, kad laimė yra tai, kas jau buvo.
Kartais į darbų tvarkaraštį reiktų įtraukti pareigą truputį pamąstyti. Ne apie tai, ko neturi. Apie tai, ką turi, bet praleidi pro akis, ausis ir lūpas.
Gal pastebėsi, kokią stebuklingą akimirką turėjai. Tik neužfiksavai. Nepasižymėjai. Su laime kaip su aplankytomis svečiomis šalimis. Nera nuotraukos – negali pasigirti. Irodyti.
Kad buvai laiminga.

Kur baigiasi pasaka, prasideda gyvenimas. „Jie gyveno ilgai ir laimingai.” Pabaiga, sakydavo mama, ir aš kaskart stebėdavausi, kodėl niekas niekada nepasakoja, KAIP. Dabar suprantu. Nes nelengva suprasti tą laimę.
Barrico pastebėjo, kad ten, kur gamta nubrėžia ribas, atsiveria reginys. Saulėlydis... Saulėtekis. Leiskis suviliojama paprasto, bet dar neprarasto grožio. Kur gyvenimas nubrėžia ribą ir primiršti, kaip jaustis laimingai.
Laimę nuryja pavydas. Užsižiūrėjome. Į kitus. Kaip šunys į svetimą kaulą.
(Norimas. Gal pasiekiamas?)
Jei galėtum, būtum su visais iš karto, pultum susirinkinėti laimės kaip dėlionės.
O kas, jei pamestum vieną dalelę? Labai nusimintum. Ir vėl – nelaiminga.
PABANDYK PASIJUSTI LAIMINGA TIESIOG SIAIP. Kad ir dėl to, kad šiandien turi kur grįžti.
Kai jausies pavargusi nuo namų, sužaisk benamystę. Vėlų vakarą sėsk į troleibusą ir leiskis vežiojama. Jis suka ratus, o tau nesvarbu, kur išlipti. Nė viena stotelė nėra arčiau namų. Nes namų paprasčiausai nėra. Ir niekas nelaukia. Netgi nešvarūs puodeliai. Likę nuo pusryčių.
Šalta. Susigraudini. Perlipi į kitą troleibusą ir važiuoji iki stotelės – tos, kuri arčiausiai namų.
Spaudi skambutį ir nori apsiverkti iš laimės.
Kaip paprasta pažinti paprastumą.
Jis atidaro duris. Pabučiuoja į plaukus ir nušlepsi kaisti arbatos. Televizija baigia transliuoti paskutines naujienas. Netyčia supranti, kaip tai gražu.
„Niekada nesiliausiu jo mylėjusi.” Beveik kaip pirmą kartą tuo patiki.
Kur dingsta laimė? Gyvena šalia. Ir laukia, kada bus pastebėta. Arba yra iškeičiama į žiūrėjimą. Svetimos laimės kaina – niekada nepajusti savosios.
Tada nori tik išsitiesti ant pievelės ir verkti žiūrėdama į dangų.
„Kokia ji laiminga, – turbūt pagalvotų pro šalį riedantis tolimųjų reisų vairuotojas. – Svajotoja pievoje.”
Oh Yes...
Kažkodel niekada nemąstai apie tai, kad gal ir tau yra ko pavydeti. KITOKIO GYVENIMO – Tavo.
Kad gal ir tu gyveni kaip pasakoj. Kažkas gal mano, kad sėdėti dviese paupy ir tylint sučiulpti maišelį karamelių – pati didžiausia laimė.
Kurios tada nejutai, nes tai nutiko būtent tau.
Kartais verta truputį pamąstyti.

Egle Raceviciute ,,mano mazyte nuodeme". 2004 05